Šarka
Šarka tikriausiai buvo pirmasis paukštis, kurį pastebėjau atvykusi į Vilą Sonnenberg. Jų čia išties daug. Vieną dieną, žvelgdama pro studijos langą, pamačiau šarkų porelę, vaikštinėjančią žole apaugusia įkalne tiesiai priešais mano langą.
Šarkos man visuomet atrodo ypatingai elegantiški paukščiai – tarsi vilkėtų frakus. Jų grakštumas ir išskirtinis juodos bei baltos spalvų derinys įkvėpė šį paveikslą.
Nutapiau šarką oria poza, tarsi ji bendrautų su žiūrovu. Pasiruošusi pakilti nuo šakos, ji dar spėja atsigręžti ir smalsiai pažvelgti į savo stebėtoją. Spalvinėje gamoje išlaikiau šarkai būdingus atspalvius, kai kur juos sąmoningai paryškindama. Ant paukščio veidelio atsiranda ir vienas atpažįstamų mano tapybos ženklų – žandukas.
Šarkos akis nutapyta tokia gyva, kad kartais, netikėtai žvilgtelėjusi į paveikslą, pajuntu, jog pati esu stebima.





