Atliekų menas: moterų veidai iš plastikinių šiaudelių
32 barai papuošė savo įėjimus moterų veidais, pagamintais iš plastiko šiaudelių. Kūrinį „Atliekų menas: moterų veidai iš plastikinių šiaudelių“ sukūriau ir pagaminau aš.
Vienkartiniai šiaudeliai, kuriuos gaudavome su gėrimais baruose, ir kurie vėliau atsidurdavo šiukšliadėžėse. Prisipažinsiu: šis projektas yra sudėtingiausių mano kūrybinių iššūkių viršūnėje. Meno kūrinys pareikalavo maždaug 10 tūkst. plastikinių šiaudelių ir mėnesių intensyvaus darbo. Mano žiniomis, niekas anksčiau nebuvo daręs nieko panašaus.
Esu dėkinga „Pernod Ricard Lithuania“ už jų reikšmingą indėlį mano viziją paverčiant realybe. Kartu mes aplankėme daugybę barų, rinkdami dideles panaudotų šiaudelių krūvas. Norėjome išprovokuoti diskusiją, kuriai laikas buvo jau seniai: ar plastikinis šiaudelis iš tiesų yra esminė gėrimo dalis?
Procesas
Plastikinių šiaudelių instaliacija buvo daug sudėtingesnė, nei tikėjausi. Dalinai turbūt dėl to, kad įprastai galvoju, planuoju ir veikiu savarankiškai. Šįkart viskas buvo kitaip: susidūriau su daug situacijų, kurių negalėjau valdyti. Surinkti panaudotus šiaudelius iš barų buvo tik pirmas žingsnis. Klausimų kompleksiškumas ir kiekis buvo pribloškiantis: kas supjaustys, ištirpins ir supils plastiką į formas? Koks būdas yra geriausias norint pritvirtinti plastikinių šiaudelių skulptūras prie vazonų, pagamintų iš betono? Kokios medžiagos tiks labiausiai? Daug eksperimentavau su moliu, gipsu, silikonu ir epoksidine derva, tačiau galiausiai nusprendžiau likti prie pirminės idėjos: naudoti tik šiaudelius, nemaišant jų su kitomis medžiagomis.
Žmonės klausinėjo, kodėl nenaudoju plastikinių šiaudelių tokių, kokie jie yra. Atsakymas paprastas: estetika. Nepaisant to, ar savo meno kūriniams pasirenku jau naudotas, ar visiškai naujas medžiagas, visada siekiu, kad jie būtų estetiškai patrauklūs. Yra daugybė darbų, pagamintų iš panaudotų plastikinių šiaudelių, tačiau jie manęs nesujaudina. Todėl pasirinkau kitą kelią: surinkau didžiulius šiaudelių maišus, susmulkinau juos, tada ištirpinau ir supyliau karštą plastiką į formas, kad sukurčiau norimą formą. Kiekviena skulptūra atrodo kaip moters veidas, o kai pasidalinau nuotraukomis socialiniuose tinkluose, kai kurie pastebėjo panašumą į tamsią keramiką.
Plastikinių šiaudelių instaliacija spinduliuoja moteriškumą, kuris yra pagrindinė visų mano kūrinių tema. Ši kūrybinė kelionė padėjo atskleisti kitą mano amato kampą: pradėjau į pastatų ornamentus ir dekoracijas žvelgti visiškai kitu kampu. Praleidau nesuskaičiuojamą valandų skaičių vaikštinėdama po Vilniaus senamiesčio gatves ir abejoju, ar dar liko skulptūrų ar sienų, kurių nebūčiau ištyrinėjusi.
Visada jaučiau silpnybę reljefams, raižiniams ir graviūrai dekoratyviniame mene. Šis projektas leido man pristatyti savo dekoro interpretaciją ir pamatyti, kaip tai pavyksta. Įdomus faktas: kiekvienas moteriškas veidas buvo sukurtas naudojant tą pačią formą. Tačiau dėl netolygaus spaudimo, jie visi pavyko unikaliai – visai taip, kaip ir mes realybėje.
Forma bus panaudota gipso šablonams.
Dabar jau suprantame, kad nuolat augančios plastiko šiukšlių krūvos reikalauja imtis veiksmų nedelsiant. Vartojimo tendencijos kelia nerimą: kai kurie vertinimai teigia, kad vien JAV sunaudojama 500 milijonų plastikinių šiaudelių per dieną – pakankamai, kad užtektų apjuosti mūsų planetą du su puse karto. Tik maža dalis šių šiaudelių yra perdirbama, o visi kiti atsiduria sąvartynuose ir teršia vandenynus, kur išbūna iki 200 metų, kol visiškai suyra. Didinti sąmoningumą būtina, bet to neužtenka. Šalys yra pasiruošę spręsti šią pasaulinę plastiko problemą imdamosis drastiškesnių priemonių, pavyzdžiui, uždraudžiant vienkartinių plastikinių produktų naudojimą.
ES tai uždraus iki 2021-ųjų. Bet kam laukti? Kiekvienas iš mūsų gali priimti sąmoningą sprendimą ir pasakyti „ne“ plastikiniams šiaudeliams jau šiandien.
Apie Agnę Kišonaitę
Agnė Kišonaitė žinoma dėl daugelio meninių instaliacijų ir jos nerimstančios aistros paversti atliekas meno kūriniais. Jos meno kūriniai pripažinti nacionalinio Lietuvos dizaino prizu konkurse GERAS DIZAINAS (2015), jai taip pat priklauso pasaulio Gineso rekordas už meninę instaliaciją „Lūpdažių bokštas“ (2015). Vienas didžiausių jos projektų iki šiol – insulino švirkštų skulptūra „Diabetas“, eksponuota Abu Dabyje. Ji sukurta iš panaudotų insulino švirkštų, surinkus juos iš diabetu sergančių žmonių – įskaitant pačią menininkę. Pažymėdama Pasaulinę diabeto dieną 2018-aisiais, Agnė Kišonaitė sukūrė paveikslą „Šeima“, kuriam panaudojo gliukozės testų juosteles. Šis kūrinys buvo paaukotas Kauno klinikoms. Jos kiti darbai – instaliacijos iš panaudotų lūpdažių, tuščių nagų lako butelių, panaudotų kavos kapsulių, įvairių pakuočių, kurios jau atliko savo pirminę funkciją.
